European posthuman border image: performativity, creativity and beyond

Abstract

To artists, border is not just a physical reality imposed on the landscape by political forces, but also a subject for imagination and creativity, representation and visualization. Presentation of migration, refugees and growing new ethnic and religious communities is important for visual arts. Our task is to discuss the correlativeness between the new form of city bordering and reterritorialization and their materialized visual image, to reflect the balance between claims of difference and sameness and the dynamics between dominant perceptions and refugees’ self-representations. Nowadays in the media, we deal with the Debordian spectacle which reduces reality to an endless fragmentation, while encouraging us to focus on appearances. Thomas Neil notes that the migrant has become the political figure of our time, and migrant phenomena invite us to rethink the fundamental political, cultural and art philosophy. It is important to reveal the interconnections between new discourses and art practices, reflecting on the local Lithuanian image of the migration process. Thus, the case study of the research represents an analysis of Sigita Maslauskaitė-Mažylienė (Lithuania) artworks and artistic practices as important discursive processes and cultural meanings.

Article in English.

Europietiškojo posthumanistinio paribio įvaizdis: performatyvumas, kūrybiškumas ir anapus

Santrauka

Menininkų supratimu, paribys – tai ne tik fizinė realybė, landšaftui primesta politinių jėgų, bet ir vaizduotės bei kūrybiškumo, reprezentacijos ir vizualizacijos subjektas. Vizualiesiems menams yra svarbu pristatyti migraciją, pabėgėlius bei augančias naujas etnines ir religines bendruomenes. Mūsų užduotis – apsvarstyti koreliatyvumą tarp naujos miesto paribio formos ir reteritorizacijos bei jų materializuoto vizualinio įvaizdžio, reflektuoti pusiausvyrą tarp pretenzijų į skirtumą ir vienodumą bei dinamiką tarp vyraujančio supratimo apie tai, kaip pabėgėliai reprezentuoja pačius save. Šiais laikais medijose susiduriame su deboriškuoju spektakliu, redukuojančiu realybę į begalinę fragmentaciją, skatinančią mus susitelkti į regimybes. Thomasas Neilas pažymi, kad migrantas tapo politine mūsų laikų figūra, o migranto fenomenas ragina mus iš naujo apmąstyti fundamentalią politinę, kultūros ir meno filosofiją. Svarbu atskleisti naujųjų diskursų ir meno praktikų tarpusavio ryšius, reflektuojant vietinį lietuviškąjį migravimo proceso įvaizdį. Tad straipsnyje plėtojamame atvejo tyrime pristatoma Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės meno darbų analizė bei meno praktikos kaip svarbūs diskursyvūs procesai ir kultūrinės reikšmės.

Reikšminiai žodžiai: paribys, kūrybiškumas, įvaizdis, migracija, reprezentacija, reteritorizacija, vizualieji menai.