H. Arendt‘s interpretation of natural and artificial in the political phenomenology of the human condition

Abstract

Modernity, in philosophical and sociological literature, has “traditionally” been presented as the age when artifacts supplant nature and destroy the originally given natural environment. The process of modernization, from this point of view, is the process of de-naturalization. This widely shared conviction has basically been questioned by Hannah Arendt. During the centuries of modern age, in the detriment of the commonly created and uphold human world, process of re-naturalization has been taking place, Arendt argues. This means, from other aspect, that modernity is the age of world-alienation. It is one of the results of modern science that human beings lose their confidence in the reliability of their senses. The Arendtian critique of modernity, which has deeply been influenced by Martin Heidegger's philosophy, takes a difference between the notions of Earth and world. In Arendt's theory technology enhances the processes of re-naturalization. The problem of the relation of natural and artificial, in The Human Condition (1958), has been inserted in two narratives; one of them is the narrative of cultural criticism and another is that of political philosophy. These narratives have been embedded in different contexts borrowing ambivalences and inconsistencies to Arendt's argumentation.

H. Arendt natūros ir artefakto interpretacija žmogaus būklėspolitinėje fenomenologijoje

Santrauka. Filosofinėje ir sociologinėje literatūroje modernybė „tradiciškai“ buvo pristatoma kaip epocha, kai artefaktai išstumia gamtą ir griauna pirminę natūralią aplinką. Šiuo požiūriu modernizacijos procesas – tai denatūralizacijos procesas. Šį plačiai paplitusį įsitikinimą iš esmės ginčijo Hanna Arendt. Pasak jos, moderniosios epochos šimtmečiais bendrai kurto ir puoselėto žmogaus pasaulio nenaudai vyko renatūralizacijos procesas. Kita vertus, tai reiškia, kad modernybė – tai pasaulio atskirties epocha. Viena iš moderniojo mokslo pasekmių yra ta, kad žmonės praranda pasitikėjimą juslėmis. Arendt modernybės kritika, giliai paveikta Martino Heideggerio filosofijos, atskiria Žemės ir pasaulio sąvokas. Arendt teorijoje technologija sustiprina renatūralizacijos procesus. Natūros ir artefakto santykio problema Žmogaus būklėje (1958) buvo įterpta į du naratyvus; vienas jų – tai kultūrinės kritikos naratyvas, o kitas – politinės filosofijos naratyvas. Šie naratyvai įsitvirtino skirtinguose kontekstuose, Arendt argumentacijai suteikdami dviprasmiškumų ir neatitikimų.

Reikšminiai žodžiai: artefaktas, gamyba, modernizacija, gamta, technologija.

First Published online: 19 Dec 2012