The return to the visual in theological thinking

Abstract

Theological thinking has shifted radically in the past half century as we shift back from a primarily textual and verbal culture to one which is heavily reliant on the immediacy of the visual. This, though rooted in ancient practice, has begun to change the patterns of theological thinking and the nature of the appropriation of doctrine and thence our practice of worship and liturgy. The shift actually has its origins in the changes that took place in the understanding of the visual arts after the Reformation, and therefore this essay will begin with a brief reflection on the work of Rembrandt and link this to contemporary art and theology at the present time.

Vizualumo teologiniame mąstyme atgalios link

Santrauka. Teologinis mąstymas radikaliai pakito XX a. antrojoje pusėje, perėjus nuo tekstualiosios ir žodinės kultūros link tos, kuri iš esmės priklausoma nuo vaizdo betarpiškumo. Nors vizualumas yra giliai įsišaknijęs senovės praktikose, tačiau jis ėmė keisti teologinio mąstymo modelius ir doktrinos įsisavinimo pobūdį, o kartu ir garbinimo bei liturgijos praktikas. Iš tikrųjų šį perėjimą sukėlė po Reformacijos vaizduojamųjų menų sampratoje įvykę pokyčiai. Todėl šią apžvalgą pradėsime glaustai aptardami Rembrandto paveikslą ir jo sąsają su šiuolaikiniu menu ir nūdiene teologija.

Reikšminiai žodžiai: Barnettas Newmanas, Diego Velázquezas, Ericas Gillas, atvaizdas, Lucas Cranachas vyresnysis, parergon, Rembrandtas, autoportretas.

First Published Online: 22 Dec 2014