Dissenting body and its creative recontextualisation in Lithuanian visual arts

Abstract

The body is an important starting point concept throughout deconstruction, reconstruction and recontextualization of the body’s concept. This change of focus in research that stems from the results to the process of contextualization means that the researcher should engage with texts or images, as they are reflected in the process of cultural development and exchange, through which decontextualization is exhibited. This article deals with the concept of new materialism and endeavors to explain, how discourses come to matter. It examines the issue of how new materialism tackles visual art in innovative ways – through the intersections of artistic practice, art-as-research, and philosophical analysis. Such definitions as Maurice Merleau-Ponty’s “a bodily being”, Julia Kristeva’s “the abjection of the self”, Arjun Appadurai’s “the aesthetics of decontextualization” and “singularized object”, Igor Kopytoff’s “the cultural biography of things”, and Nicholas Thomas’ “entangled objects”, constitute the methodological frameworks of our research. We will analyze such approaches as Hans Belting’s concept of body as a “living medium”, Giorgio Agamben’s view on body as an object of commodification and Jacques Derrida’s “trust in painting”. An attempt to understand body reconceptualization and deconstruction through the categories of new materialism is the most important aim of this article. Karen Barad’s concept of intra-action (that implies a clear-cut subject-object distinction) is crucial to our research, which underlines that bodies have no inherent boundaries and properties and that the analyzed representations are “material-discursive phenomena”. The artworks under consideration will be confronted with a diagnosis that, according to Barad, all bodies come to matter thanks the intra-activity and its performativity. The case studies of Svajonė Stanikienė and Paulius Stanikas, Evaldas Jansas and Eglė Rakauskaitė works show how the image of the body is developed through the processes of their deconstruction and decontextualization.

Article in English.

Prieštaringas kūnas ir jo kūrybinis rekontekstualizavimas Lietuvos vizualiuosiuose menuose

Santrauka

Kūnas, kūniškumo koncepcija dažnai yra atskaitos taškas naujojo materializmo filosofinėms kryptims, ieškančioms naujų kūno ir kūniškumo apibrėžčių, taip pat pasitelkiančioms ir naujas kūrybiškumo koncepcijas. Tai reiškia, kad tyrėjas turi naujai pažvelgti ne tik į pačią kūno sampratą, tačiau ir permąstyti kūniškumą apibrėžiančius tekstus bei vaizdus (taip pat vaizdinius, įvaizdžius) neperžengiant kultūrinės interakcijos ribų. Perkurti kūniškumą kartu reiškia perkurti kultūrinius tekstus ir tekstūras apskritai.Straipsnyje daugiausia remiamasi naujojo materializmo koncepcijomis, kurių visuma formuoja kūniškumo sampratą. Tekste susitelkiama į tas naujojo materializmo koncepcijas, kuriomis bandoma naujai pažvelgti į vizualiuosius menus, pasitelkiant ir derinant įvairias jų praktikas, meninius tyrimus, taip pat filosofinę analizę.Straipsnio metodologines gaires galima apibrėžti Maurice’o Merleau-Ponty „kūniškos būties“, Julios Kristevos „svetimumo savastyje“ arba „savasties atmetimo“, Arjuno Appadurai „dekontekstualizavimo estetikos“ ir „unikalaus objekto“, Igorio Kopytoffo „daiktų kultūrinės biografijos“, Nicholaso Thomaso „susaistančių objektų“ daikto, kūno ir kūniškumo koncepcijomis. Straipsnyje iš dalies aptariamos ir Hanso Beltingo kūno kaip „gyvos medijos“, Giorgio Agambeno kūno kaip objekto idėjos, taip pat glaustai aptariama Jacques’o Derrida „tiesos tapyboje“ koncepcija.Galiausiai naujai kūniškumo sampratai svarbi ir Karen Barad suformuluota intra-akcijos (ne tiek objektų, kūnų, kiek bendros energijos sąveikos) samprata, kurią filosofė pasiūlė vietoj interakcijos sąvokos. Pasak filosofės, kūnai nėra statiški, užbaigti objektai su savo ribomis. Kūnas aktualizuojasi per pasaulio kartotines in-tra-akcijas ‒ dėl savojo performatyvumo. Remiantis menininkų Svajonės Stanikienės ir Pauliaus Staniko, Evaldo Janso ir Eglės Rakauskaitės kūrybos pavyzdžiais, bandoma parodyti, kaip kuriamos naujos kūniškumo apibrėžtys, įvaizdžiai, įvairiais būdais išardant ir perkuriant kūno sampratą.

Reikšminiai žodžiai: atmetimas, kūno perkūrimas, prekės, kūrybiškumas, emocinis teroras, materija, naujasis materializmas, posthumanizmas, seksualumas, smurtas.