Share:


Historical, social and aesthetical discourse in the architecture of Vilnius fountains

    Antanas Stančius Affiliation

Abstract

This article attempts to review connections between Vilnius city culture and water, as an architectural mean. It aims to determine social and aesthetical aspects of water in development of Vilnius architecture in the context of cultural flux and changing urbanistic concepts. The main research methods are the interpretation of texts, historical reflection and analysis of cartographic material. In Vilnius architecture, water reflects functional principles and artistic conceptions of various historical periods. The usage of water as an aesthetic means was commenced in Renaissance Vilnius sculpture fountains. During the Soviet period, regardless of the heritage and historical traditions, geometrically developed city structure destroyed individual character and aesthetic charm. By absolutizing of geometric forms, modern urbanists deprived the city of life and individuality. Aesthetic value of water had been annulled and fountains were designed solely on the basis of technical and ideological considerations. In the discourse of modern Lithuanian urbanism, return to the aesthetic dimension of water is observed along with innovative management schemes and technologies, ecology and art. In the conclusion it is revealed, that throughout history, it has formed only weak link between water and cultural identity. This resulted, that water, as architectural tool for social influence, was used more by external forces, rather than for internal Lithuanian cultural purposes. In the meantime, the discourse is forming, which could result in future developments of the issue.

Article in Lithuanian.


Istorinis, socialinis ir estetinis diskursas Vilniaus fontanų architektūroje

Santrauka 

Straipsnyje bandoma apžvelgti Vilniaus miesto kultūros ir vandens, kaip architektūrinės priemonės sąsajas. Iškeliamas tikslas nustatyti vandens socialinius ir estetinius aspektus Vilniaus miesto architektūros raidoje, besikeičiant urbanistikos koncepcijoms ir kintant kultūrinėms vertybėms. Pagrindiniai tyrimo metodai – tekstų interpretacija, istorinė refleksija bei kartografinės medžiagos analizė. Vanduo Vilniaus architektūroje atspindi įvairių laikotarpių funkcionalumo principus ir menines koncepcijas. Renesanso laikotarpiu Vilniaus skulptūriniuose fontanuose vandenį pradėta naudoti kaip estetinę priemonę. Sovietiniu periodu, neatsižvelgiant į praeities paveldą ir istorines tradicijas, geometriškai plėtojama miesto struktūra naikino individualų charakterį ir estetinį žavesį. Tuometinė urbanistika suabsoliutino geometrines formas, atimdama miestams gyvybę ir žmonių bendrumą. Vandens estetinė reikšmė buvo anuliuota, fontanai projektuojami remiantis techniniais bei ideologiniais motyvais, tačiau neapsieita ir be užslėptos, metaforinės prasmės. Šiuolaikiniame lietuviškame urbanistikos diskurse grįžtama prie estetinės dimensijos, prie vandens valdymo schemų su naujomis technologijomis, ekologija ir menu. Išvadose atskleidžiama, kad istorijos eigoje nusistovėjo silpnas ryšys tarp vandens ir kultūrinio tapatumo, todėl ši architektūrinė priemonė, kaip socialinis įtaigos įrankis, sąmoningai taikyta veikiau išorinių jėgų, nei vidinėms lietuviškos kultūros reikmėms. Nepaisant to, pastaruoju metu formuojasi diskursas, kuris gali turėti potencialo ateities pokyčiams.

Reikšminiai žodžiai: vanduo, architektūra, estetika, Vilniaus fontanai, miesto kultūra, urbanizacija.

Keyword : water, architecture, aesthetics, fountains of Vilnius, urban culture, urbanization

How to Cite
Stančius, A. (2016). Historical, social and aesthetical discourse in the architecture of Vilnius fountains. Mokslas – Lietuvos Ateitis / Science – Future of Lithuania, 8(1), 123-130. https://doi.org/10.3846/mla.2016.874
Published in Issue
Apr 28, 2016
Abstract Views
541
PDF Downloads
545
Creative Commons License

This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.